kalba literatūra istorija
A Ą B C Č D E Ę Ė F G H I Į Y J K L M N O P R S Š T U Ų Ū V Z Ž
 
400
1500
1600
1750
1822
1904
1988
ANTIKA
VIDURAMŽIAI
RENESANSAS
BAROKAS
APŠVIETA
ROMANTIZMAS IR REALIZMAS
XX A. LITERATŪRA
ŠIUOLAIKINĖ LITERATŪRA
LIETUVOS PROISTORĖ
 
LIETUVOS DIDVALSTYBĖS KŪRIMASIS
LDK CHRISTIANIZACIJA
LDK BAJORŲ RESPUBLIKA
LDK ABIEJŲ TAUTŲ RESPUBLIKOJE
ATR REFORMOS. VALSTYBĖS SUNAIKINIMAS
LIETUVA RUSIJOS IMPERIJOJE
MODERNIOJI LIETUVOS RESPUBLIKA
OKUPUOTA LIETUVA. SOVIETIZACIJA
ŠIUOLAIKINĖ LIETUVOS VALSTYBĖ
 
1009
1240
1387
1529
1569
1773
1795
1918
1940
1990

Literatūra

Literatūra > XX amžiaus literatūra

Lukšienė


Meilė Lukšienė (1913–2009) – viena iškiliausių XX a. Lietuvos moterų, literatūros tyrinėtoja, švietėja, politikė. Sovietų okupacijos metais ji rūpinosi tautos kultūrinio gyvenimo tęstinumu, Lietuvai atgavus Nepriklausomybę kūrė tautos išlikimo programą. Buvo įsitikinusi, kad lietuvių tautos laisvė ir valstybės Nepriklausomybė priklauso nuo švietimo. Šalies švietimui pertvarkyti Sąjūdžio laikais sutelkė įvairių pažiūrų mokslo ir kultūros žmones, pati pertvarkos darbams idėjiškai vadovavo.
Meilė Julija Matjošaitytė-Lukšienė buvo kilusi iš garsios lietuvių kultūros veikėjų Janulaičių giminės. Jos motina Julija Janulaitytė-Biliūnienė, medikė, lietuvių kultūros ir visuomenės veikėja, buvo rašytojo Jono Biliūno našlė. Motinos sesuo Veronika Janulaitytė – pirmoji mokslinį daktaro laipsnį Vakaruose įgijusi lietuvė, archeologės Marijos Gimbutienės motina.
Meilė gimė 1913-aisiais Vienoje, kur po Biliūno mirties kurį laiką gyveno Julija Janulaitytė. Kilus Pirmajam pasauliniam karui, motina su vienerių metų dukrele grįžo į Lietuvą, 1915–1918 m. kartu su kitais karo pabėgėliais lietuviais gyveno Rusijos mieste Voroneže, po karo pargrįžo į Vilnių. 1924 m. Julija Janulaitytė-Biliūnienė ištekėjo už žinomo Vilniaus švietėjo, žurnalisto, literato, mokyklinių vadovėlių autoriaus Stasio Matjošaičio-Esmaičio, kuris mažajai Meilei tapo mylimu ir mylinčiu tėvu.
Šeima, giminė ir Vilniaus kultūrinė, intelektualinė aplinka, Meilės Lukšienės liudijimu, turėjo jos brandai ypatingos svarbos: „Atėjau iš šeimos, kur lietuvių tautos kultūros klausimai buvo gyvi jau nuo lopšio. Atėjau iš aplinkos, kurioje gyventa Kudirkos ir socialdemokratų kreipta linkme. Lietuvos nepriklausomybės idėja gimė būtent čia“. Tėvai – stiprūs, demokratinių pažiūrų žmonės, iš valstiečių kilę lietuvių inteligentai – buvo jai tiesumo, kilnumo, moralinio jautrumo, pasiaukojamo darbo savo tautai pavyzdys. „Iš pat mažumės jaučiau ypatingą, sakyčiau, šventą požiūrį į visuomeninį darbą“, – prisimena Lukšienė. Ją supusius įvairių pažiūrų lietuvių inteligentus jungė suvokimas, kad jie drauge stato savo tautos namus – ir kultūrinius, ir politinius. Vaikystėje su stipriu savo vertės, orumo, asmenybės savarankiškumo jausmu Meilė įgijo ir aiškų priklausomybės tautai supratimą: „Vienas žmogiškojo orumo ramsčių buvo narystės tautoje jutimas“.
Motina rūpinosi meniniu dukters lavinimu, skiepijo romantinį požiūrį į meną kaip į pakilumo, tyrumo, šventumo šaltinį, mažą vesdavosi į klasikinės muzikos koncertus, teatro spektaklius, siuntė mokytis muzikos pas savo bičiulę, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio seserį Jadvygą Čiurlionytę. Kartu su „Mamuliuku“ – taip Lukšienė visą gyvenimą vadino motiną – Meilė iš Lenkijos užimto Vilniaus dažnai nelegaliai vykdavo vasaroti į Palangą, kur tuo metu susirinkdavo Lietuvos rašytojai, menininkai, mokslininkai, mamos draugai.
1924–1931 m. Meilė lanko Jono Basanavičiaus ir kitų lietuvių inteligentų įsteigtą Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnaziją. Šios pirmosios lietuviškos gimnazijos mokytojai kėlė sau tikslą „sukurti laisvus, atvirus, pasitikėjimu paremtus santykius“. Taigi siekė kurti lietuvių tautą kaip laisvų, vienas kitu pasitikinčių žmonių bendruomenę. Vieni svarbiausių mokyklos uždavinių – „išauklėti inteligentiškus, kilnius, veiklius ir sveikus žmones“, „tautiškai susipratusius lietuvių visuomenės narius“. Pedagogais gimnazijoje dirbę lietuvių mokslininkai, menininkai, kultūrininkai stengėsi auginti stiprias, savarankiškas asmenybes.
Vilnių to meto lietuvių šviesuomenė suvokė kaip kovos lauką – kovos su sostinę užėmusia Lenkijos valdžia už lietuvių kalbą, kultūrą. Meilė kartu su tėvais jautriai išgyveno dėl valdžios uždarinėjamų lietuviškų mokyklų, skaityklų, didžiavosi paprastais Vilniaus krašto lietuviais, kurie atkakliai gynė lietuvišką žodį, drąsiai dėl jo ėjo į teismus ir sėdo į kalėjimus. Lietuvių jaunimą Vilniuje ugdė ir XIX a. Romantizmo, ir savo meto nacionalinės kovos dvasia: „Gyvi mums buvo ir filomatai, ir filaretai. Scenoje matėme Adomo Mickevičiaus
Vėlines, o čia pat – uždarinėjamas mokyklas, pasityčiojimus gatvėje; buožėmis iš mokyklos varomi mes patys, moksleiviai“. Daug vėliau, XX a. pabaigoje, Lukšienė nesutiks su Milošo požiūriu, kad anuo metu egzistavęs vien lenkiškas ir žydiškas Vilnius, kad lietuviai gyvenę tik lietuviško Vilniaus mitu. Jos teigimu, tuo laiku Vilnius buvęs ir lietuviškas: „Mes jame gyvenome, daug išgyvenome ir daug patyrėme, čia skleidėsi tikrai spindulinga idealizmo, susijusio ir su nacionaliniu judėjimu, ir su demokratija, gija. Ir mes visi anaiptol nesijaučiame mitologinėmis būtybėmis, kaip atrodo Milošui. [...] Lietuvių inteligentui Vilnius buvo jo, jo tautos prisikėlimo simbolis“.
1931-aisiais baigusi gimnaziją Meilė apsisprendžia vykti į Kauną: „tiesiog buvo didelis laisvos aplinkos troškimas“. Kauno Vytauto Didžiojo universitete ji pradeda studijuoti chemiją, po metų pereina į Humanitarinių mokslų fakultetą, kur studijuoja lietuvių literatūrą, kalbotyrą, prancūzų kalbą ir literatūrą, pedagogiką. Kurį laiką kalbos gebėjimus lavina Prancūzijoje. Humanitarinių mokslų fakultetas tuo metu buvo Lietuvos literatūrinio gyvenimo centras: čia profesoriauja Vincas Mykolaitis-Putinas, Vincas Mickevičius-Krėvė, Balys Sruoga.
1937 m. Meilė susituokia su ekonomistu Kazimieru Lukša – Smetonos režimo persekiotu ir kalintu socialdemokratinių pažiūrų intelektualu. Po metų, išlaikiusi egzaminus, baigia universitetą ir pradeda dirbti – dėsto lietuvių kalbą Kauno rusų gimnazijoje. 1940-ųjų pradžioje susilaukia dukters Ingės, būsimosios garsios istorikės.
1940 m. Lietuvos okupaciją Lukšų šeima išgyvena kaip didelę tautos tragediją: „nuotaikos buvo pagrabinės“. Patiriamas tautinio pažeminimo ir gėdos jausmas: kodėl Lietuvos valstybė nesipriešino, kodėl lietuviai taip nuolankiai susitaikė su okupacija? Lukšienė pritaria filosofo Stasio Šalkauskio nuomonei, kad tik demokratija galėjo sustiprinti tautos atsparumą ir sąmoningumą, tačiau dėl autoritarinio režimo Lietuvoje taip ir nesubrendo laisvų, už savo valstybę asmeniškai atsakingų piliečių visuomenė. Mirtino pavojaus akivaizdoje Lietuvai pritrūksta bendruomeninio proto, bendruomeninio veikimo ir pilietinės drąsos. Šalies politikai ir inteligentai remiasi „ne kovotojo, o kentėtojo nuostata“, – pastebi Lukšienė.
Okupacijos metais Meilė sąmoningai renkasi kultūrinio pasipriešinimo kelią: ir svetimos prievartos sąlygomis būtina dirbti švietimo darbą, rūpintis tautiniu jaunimo ugdymu, ginti ir plėtoti lietuvių kultūrą, kad tauta neprarastų atminties ir tapatybės, kad ji kultūrėtų, neatsiliktų, kad palankesniam laikui atėjus galėtų atgauti laisvę. Toks kelias nebuvo lengvas, juo einant teko imtis ir gudrumo, ir nutylėjimų: „nuolatos prieš akis iškildavo Mickevičiaus Konrado Valenrodo moralinė problema“.
Lietuvą okupavus vokiečiams, Meilė moko lietuvių literatūros Balio Sruogos žmonos, istorikės Vandos Daugirdaitės vadovaujamoje Vilniaus mergaičių gimnazijoje. Sugrįžus sovietų kariuomenei, 1944 m. rudenį pradeda dėstyti Kauno valstybiniame universitete. Tragiškais politinių pervartų metais susilaukia dar dviejų vaikų – 1941-aisiais gimsta sūnus Rimtis, būsimasis mokslininkas, biologas, 1944-aisiais – duktė Giedrė, tapusi garsia muzike ir pedagoge.
1949 m. Humanitarinių mokslų fakultetas iš Kauno perkeliamas į Vilnių. Į senąją sostinę sugrįžta ir Lukšų šeima. Meilė tęsia dėstytojos darbą Vilniaus universitete. 1951-aisiais paskiriama šio universiteto Lietuvių literatūros katedros vedėja. Kartu su profesoriumi Mykolaičiu-Putinu rengia naujas lietuvių literatų kartas. Tarp jos studentų – būsimi rašytojai Justinas Marcinkevičius, Janina Degutytė, Judita Vaičiūnaitė, Tomas Venclova, Juozas Aputis. „Dėl jos baltų pražilusių plaukų vadinome ją Močiute, auditorijose pasitikdavome savo dėstytoją dainuodami jos mėgtas liaudies dainas“, – prisimena studijų metus Marcinkevičius. Dėstydama lietuvių tautosaką, lietuvių literatūros istoriją, Meilė tuo pačiu metu dirba mokslinį darbą: remdamasi gyvais motinos liudijimais parašo ir apgina disertaciją „Jono Biliūno kūryba“, parengia spaudai Biliūno raštus, romantikų Simono Daukanto ir Liudviko Adomo Jucevičiaus raštų rinktines.
Nepriklausoma Lukšienės laikysena, jos pastangos ugdyti tautiškai susipratusius ir savarankiškai mąstančius jaunus žmones nelieka okupacinio režimo nepastebėtos. Ji apkaltinama nacionalizmu, nutolimu nuo marksizmo ir 1958 m. atleidžiama iš Katedros vedėjos pareigų. Kitais metais universitete surengiamas viešas Lietuvių literatūros katedros teismas. Komunistų partijos funkcionieriai vienas po kito sako kaltinančias ir smerkiančias kalbas, bet Lukšienė neatgailauja – gavusi žodį pasidžiaugia darniu Katedros darbu. Netrukus ji pašalinama iš Vilniaus universiteto be teisės tyrinėti literatūrą ir dėstyti studentams kitoje aukštojoje mokykloje. Sovietų saugumas nuolat seka jos vyrą Kazimierą – partizanų vado Juozo Lukšos bendrapavardį, išsikviečia ir tardo pačią Meilę – kvočia, ar nėra turėjusi ryšių su partizanais.
1959 m. Lukšienė prisiglaudžia nedideliame Pedagogikos tyrimų institute. Čia imasi tyrinėti Lietuvos švietimo istoriją. Apgina habilituotos pedagogikos mokslų daktarės disertaciją. 1988-aisiais šiame institute su kolegomis sukuria „Tautinės mokyklos koncepciją“, o Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, rengia strateginius švietimo dokumentus ir programas. Institute Lukšienė dirba beveik 40 metų; 1997-aisiais pasitraukia iš pareigų ir sėda prie rašomojo stalo namie. Parengia paskutines knygas, kuriose apibendrina savo idėjas ir gyvenimo patirtį: 2000 m. išeina darbų rinktinė
Jungtys, 2004 m. – studija Laiko prasmės.
Meilė Lukšienė nuosekliai gynė laisvo, istoriją kuriančio žmogaus idėją: „asmenybė nėra bereikšmė istoriniuose procesuose“, nuo žmonių valios ir veiklos priklauso tautos likimas. Ji tvirtai tikėjo švietimo galia: švietimas – tai būdas, kuriuo žmogus ir tauta kuria save. Todėl juo visuomenė privalo labiausiai rūpintis. Viena svarbiausių Lukšienei buvo tautos idėja: tik nacionalinėje kultūroje žmogus gali užaugti darnia asmenybe, tik ant kultūros pamatų statoma valstybė bus tvirta ir ilgaamžė. Todėl Lietuvos mokykla turi būti tautinė: joje jaunimas turėtų perimti tautos tradicijas ir mokytis pats kurti nacionalinę kultūrą. Pačią tautą Lukšienė suvokė kaip demokratinę bendruomenę. Demokratijos idėją ji gynė ypač atkakliai, pabrėždama, kad demokratinis gyvenimo būdas negali egzistuoti be išsilavinusių ir padorių žmonių.
Meilė Lukšienė – tikra, išmintinga politikė, mokėjusi skirti esminius gyvenimo dalykus nuo smulkmenų, gebėjusi burti bendram darbui skirtingų pažiūrų žmones ir juos ugdyti savo pačios garbingu elgesiu ir veikla. Ji buvo politikė ir sovietinės okupacijos metais, kai jokio politinio gyvenimo, regis, negalėjo būti. Jau tada ji telkė lietuvių inteligentus, kūrė pasitikėjimo ryšius, kvietė nepasiduoti – svarstyti esminius tautos klausimus ir ieškoti sprendimų. Prasidėjus tautiniam atgimimui, Lukšienė 1988 m. išrenkama į Lietuvos Sąjūdžio iniciatyvinę grupę. Kartu su poetu Justinu Marcinkevičiumi atidaro steigiamąjį Sąjūdžio suvažiavimą ir jam pirmininkauja. Suvažiavime pasako programinę kalbą – kaip kadaise filosofai Vydūnas ir Stasys Šalkauskis, ji įspėja, kad tautos kelias į tikrąją laisvę neišvengiamai bus sunkus ir ilgas, kad jo sėkmė priklausys nuo visuomenės gebėjimo mokytis ir moraliai augti.
Pasak Lukšienės, „švietimo reforma – tai savo valstybės, savo demokratinės visuomenės kūrimas“, „tai tautos ugdymas laisvei“. Daktarė (taip pagarbiai bendradarbiai vadino Meilę) imasi idėjiškai vadovauti atkurtos valstybės švietimo pertvarkai. 1992 m. kartu su kolegomis parašo
Lietuvos švietimo koncepciją, kurią užsienio ekspertai pripažįsta esant geriausiu švietimo pertvarkos dokumentu Vidurio Europoje, tačiau išrinktas naujos sudėties Lietuvos Seimas jį patvirtinti atsisako.
Daktarei rūpi nužymėti programą, kaip negausi tauta galėtų išlikti globaliame XXI a. Siekdama išlikti, Lietuva privalo ugdytis stiprias, tautiškai ir pilietiškai susipratusias asmenybes: „maža tauta, maža valstybė be tvirtų sąmoningų žmonių, piliečių ir bendruomenių, kai einame į transnacionalines struktūras, neišsilaikys“. Patriotizmas, „didžiausia atsakomybė už mūsų kuriamą valstybę ir tautą“, turėtų sieti politikus ir inteligentus, mokytojus ir mokinius.
Lukšienė skaudžiai išgyvena matydama, kaip nuo jos idėjų tolsta Lietuvos tikrovė, kaip kasdien lėkštėja šalies politika, kaip smulkiose kovose užmirštami svarbiausi tautos klausimai, kaip paminami žmoniškumas ir demokratija. Pastebi: „mūsų lyderiams trūksta demokratinių nuostatų“. Sielojasi, kai švietimo pertvarka darosi vis formalesnė ir fragmentiškesnė, kai ji nukrypsta nuo laisvos tautos ir demokratinės valstybės ugdymo tikslų. Įspėja: „Ligi absurdo mėginama supaprastinti visą gyvenimą! Kur nuves dabarties fragmentavimas? Ar taip strimgalviais lėkdami neprarasime valstybės?“
Paskutiniais gyvenimo metais, jau prikaustyta prie lovos, Daktarė bičiulių vis klausdavo: „ar atsilaikysime?“ ar atsispirsime destrukcijai? ar atrasime jėgų ir išminties savo valstybei išsaugoti ir kurti? Pasvarsčiusi atsakydavo: „tauta sveika – svarbu, kad mintis judėtų“. Išėjo Meilė Lukšienė 2009-ųjų rudenį, palaidota Vilniuje, Antakalnyje, Saulės kapinėse, greta vyro Kazimiero.
Gyvenimo pabaigoje Daktarė sulaukė ne tik aukščiausių Lietuvos valstybės, bet ir tarptautinių apdovanojimų. Jos humanistinių ir demokratinių idėjų svarbą šių laikų švietimui pastebėjo ir 2004 m. Jano Amoso Komenijaus medaliu įvertino UNESCO – Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija. Meilės Lukšienės šimtmetį ši organizacija paskelbė 2013 m. pasaulyje minėtina sukaktimi.

Darius Kuolys


Meilė Lukšienė.

Ar žinote, kad...